Deja, neapykanta internete, patyčios, pikti komentarai ar „trolinimas“ vis dar yra LGBTI žmonių kasdienio gyvenimo problema. Turime ir toliau stengtis situaciją pakeisti. Bet kai toks incidentas įvyksta ir kas nors jam pasipriešina, auga mūsų, kaip bendruomenės, atsparumas.
Štai keletas neapykantos internete istorijų, kurios turėjo teigiamą rezultatą, padidino ją patiriančio žmogaus atsparumą arba sustiprino išpuolių sulaukusią bendruomenę.
Šios istorijos yra iš apklausos apie neapykantos nusikaltimų internete patirtis LGBTI bendruomenėje. Siekiant išsaugoti asmenų anonimiškumą, tekstas buvo redaguotas.
„Kai paaiškinau „Facebook“, kas nutiko ir kaip tai mane paveikė, jie į incidentą žiūrėjo ypač rimtai. Jie viską perskaitė ir pamatė platesnį kontekstą. Jie pašalino nemažą kiekį komentarų, apie kuriuos pranešiau, ir dviems pažeidėjams buvo pateikti septynių dienų draudimai prisijungti prie savo paskyros, o tai yra geriausias rezultatas, kokį aš asmeniškai esu matęs.“
„Sulaukiau daug psichologinio smurto dėl savo paskelbtos nuotraukos. Tai mane labai nuliūdino ir privertė jausti gėdą. Vis dėlto, taip pat sulaukiau nemažai teigiamų komentarų iš draugų, šeimos narių ir kitų žmonių, ir tai mane nuramino, kad mano seksualinėje orientacijoje nėra nieko blogo“.
Stevenas yra biseksualus vyras, kuriam per 40 metų. Jis yra aistringas sniego sporto gerbėjas. Jis turėjo paskyras keliose pažinčių svetainėse, kurias sukūrė prieš keletą metų. Neseniai jis vedė Jane. Prieš tai darydamas jis išjungė savo paskyras pažinčių svetainėse, skirtose būtent LGBTI bendruomenei, tačiau neištrynė savo profilių. Jis planavo tai padaryti, tačiau vestuvių planavimo chaose jis apie tai pamiršo. Stevenas nesakė Jane apie savo seksualinę orientaciją.
Stevenas pradėjo kalbėtis su žmonėmis, kuriuos domino tos pačios sniego sporto šakos kaip ir jį „Twitter“ pranešimų tinkle.
Šie asmenys pakvietė jį į grupinį pokalbį vaizdo pokalbių svetainėje. Kažkas iš grupiniame pokalbyje dalyvavusių žmonių rado Steveno profilį pažinčių svetainėje. Jie grasino atskleisti Steveno seksualinę orientaciją jo žmonai. Vaizdo pokalbyje jie pradėjo spausti jį nusirenginėti, ką jis galiausiai padarė. Vienas pokalbio dalyvis nufotografavo Steveną ir pradėjo šantažuoti jį su nuotraukomis. Jis reikalavo, kad Stevenas atsiųstų daugiau seksualinio pobūdžio vaizdų, kitaip paskelbs nuotraukas „Facebook“ ir „Twitter“.
Iš pradžių Stevenas nekreipė dėmesio į grasinimus. Po savaitės grupinio pokalbio dalyvis pradėjo skelbti nuotraukas anoniminėje svetainėje su nemaloniomis ir grėsmingomis antraštėmis. Jie vis išimdavo nuotraukas ir vėl paskelbdavo kitose svetainėse, todėl Stevenui buvo labai sunku žinoti, kur atsidūrusios jo nuotraukos.
Stevenas, padedamas draugų ir šeimos, susisiekė su policija ir vaizdo pokalbių svetaine. Jie padėjo jam sužinoti grupinio pokalbio dalyvio, fotografavusio Steveną, IP adresą. IP adresas padėjo policijai surasti kaltininką. Pažeidėjas buvo nuteistas dėl šantažo ir asmeninių seksualinių vaizdų atskleidimo. Pažeidėjas buvo nuteistas kalėti vienerius metus.
Suaugusiųjų seksualinių nuotraukų ar vaizdo įrašų paskelbimas internete be asmens sutikimo yra nusikaltimas.
Danas buvo translytis vyras, perkopęs 40 metų, kuris gyveno su savo partnere Sarah. Danas naudojosi neįgaliųjų vežimėliu, o poros butas buvo pritaikytas Dano poreikiams.
Danas pranešė apie savo kaimynų nuolatinį transfobinį smurtą. Priekabiavimas prasidėjo nuo įžeidžiamų grafičių piešimo ir žodinio priekabiavimo iki langų daužymo, poros katės nunuodijimo ir galiausiai įsilaužimo, kurio metu Danas buvo žiauriai sumuštas.
Užpuolikai buvo sugauti ir nuteisti kalėti. Danas ir Sarah manė, kad tai buvo jų sunkumų pabaiga, tačiau kitą dieną po teismo pabaigos buvo pristatytas nemokamas laikraštis su didele antrašte pirmame puslapyje: „Užpultas transvestitas. Ar jo užpuolikai žinojo, kad jis iš tikrųjų yra moteris?“. Danas ir Sarah buvo sugniuždyti šio straipsnio, kuris buvo tiek įžeidžiantis, tiek neatitinkantis tikrovės. Buvo atskleisti Dano ir jo žmonos asmeniniai duomenys. Tai greitai paplito internete ir buvo paskelbta „Twitter“. Šeimos narys buvo apgaule priverstas atskleisti ankstesnį Dano vardą, kuriuo buvo pasidalyta „Twitter“. Dano tapatybė buvo be jo sutikimo atskleista darbe, vietiniai jaunuoliai ėmė slampinėti aplink jų namus ir šūkauti įžeidimus, ir Sarah šeima sužinojo, kad jie nebuvo legaliai susituokę, nes jos vyras yra translytis.
Praradusi viltį Sarah susisiekė su vietine LGBTI organizacija, kuri iš karto juos sujungė su organizacija „Trans Media Watch“ ir ši pateikė priekaištų laikraščiui dėl jo transfobinių pranešimų. Vėliau laikraštis buvo priverstas paskelbti atsiprašymą ir pataisyti straipsnį internete. Oficialus skundas buvo pateiktas Spaudos skundų komisijai. Sarah ir Danas pasinaudojo „Twitter“ pranešimų teikimo mechanizmu, kad būtų sustabdyti įrašai ir kreipėsi į policiją. Vietos taryba buvo spaudžiama perkelti Daną ir Sarah į naują gyvenamąją vietą.
„Hatter“
Važiavome namo iš vakarėlio vėlai vakare. Mūsų draugas užėjo į nedidelę parduotuvę kažko nusipirkti. Mes laukėme lauke ir bučiavomės. Staiga du vyrai išbėgo iš kitos parduotuvės ir pradėjo šaukti ant mūsų. Jie mums grasino beisbolo lazda. Pirma mano mintis, žinoma, buvo išgyvenimas, pabėgimas, bet tada pamaniau, kad neturėtume leisti, kad tai įvyktų. Policija buvo lėta: jiems prireikė mažiausiai 40 minučių atvykti į įvykio vietą. Iki tol keletą kartų su jais kalbėjausi. Visiškai neatrodė, kad jie suprato, kas vyksta. Kai jie atvyko, tapo akivaizdu, kad jie buvo kaltininkų pusėje. Jie sakė, kad neturėjome bučiuotis gatvėje ir kad mes pažeidėme viešo padorumo taisykles. Ir jie leido nusikaltėliams toliau kartoti, kad mes esame iškrypėliai… Būtų buvę paprasčiau tiesiog grįžti namo, išsimiegoti ir eiti toliau. Buvo sunku suvokti, kad nieko negaliu padaryti. Tada nusprendžiau, kad turėčiau užpildyti skundą ir visa tai paskelbti, kad policija ką nors padarytų. Tomis dienomis bijojau. Mano nuotrauką paskelbė ekstremistų svetainė, gavau daug žinučių per „Facebook“, jie atvirai kurstė savo skaitytojus priekabiauti ir mane pulti. Galiausiai buvo pradėta baudžiamoji procedūra ir aš susitikau su policininkais, kurių reakcija buvo profesionali. Jiems pavyko sukurti atmosferą, kurioje auka galėtų kalbėti apie tai, kas nutiko.
LGL
Nuo 2017 metų Nacionalinė LGBT teisių organizacija LGL aktyviai dalyvauja kasmetiniuose 6 savaičių trukmės neapykantos kalbos stebėjimo socialiniuose tinkluose cikluose. Per penktąjį stebėjimo ciklą LGL pranešė apie 1000 nelegalių neapykantos kalbos komentarų „Facebook“. „Facebook“ ištrynė 942 nelegalius komentarus.
Siekdama Europos Sąjungos lygmeniu spręsti neapykantos kurstymo socialiniuose tinklapiuose problemą, Europos Komisija 2016 metais inicijavo Europos Sąjungos Elgesio kodeksą kovojant su neteisėta neapykantos kalba internete. Tai – kodeksas, prie kurio prisijungusios socialinių tinklapių platformos įsipareigoja imtis dokumente apibrėžtų priemonių siekiant pasipriešinti nepageidaujamam neapykantos kalbos reiškiniui jų atstovaujamuose tinklapiuose bei prisijungia prie neapykantos kalbos stebėsenos proceso. Prie Elgesio kodekso iš karto prisijungė tokios informacinių technologijų milžinės kaip „Facebook“, „Microsoft“, „Twitter“ ir „Youtube“. Minėtos socialinės platformos sutiko peržiūrėti vartotojų pateiktus pranešimus apie galimus neapykantos kalbos atvejus per 24 valandas ir, atsižvelgiant į konkrečioje Europos Sąjungos valstybėje galiojančią nacionalinę teisę, pašalinti įrašus, komentarus, iliustracijas, puslapius, vaizdo klipus bei renginius, kuriais skatinama neapykantos kalba. Prie Elgesio kodekso prisijungę socialiniai tinklapiai taip pat įsipareigojo palaikyti grįžtamąjį ryšį su apie neapykantos kalbą pranešusiais vartotojais bei imtis atitinkamų skaidrumo priemonių.
Nevyriausybinės organizacijos šiame procese dalyvauja kaip „patikimos pranešėjos“. Tai reiškia, jog prie Elgesio kodekso prisijungusios socialinės platformos pripažįsta, kad skirtingais nuo neapykantos kalbos saugomais pagrindais (amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų) dirbančios nevyriausybinės organizacijos geriausiai išmano neapykantos kalbos prieš savo atstovaujamą grupę kontekstą, tad ekspertų pranešimai turėtų būti įvertinami greičiau ir įdėmiau.
Diskusija apie neapykantos nusikaltimus su policijos pareigūnais iš Švedijos
Birželio 7 dieną „Pride namuose“ vyko diskusija su policijos pareigūnais iš Švedijos, dirbančiais Stokholmo policijos Demokratijos ir neapykantos nusikaltimų skyriuje bei Lietuvos policijos mokyklos atstovu.
Kaip kovoti su neapykantos nusikaltimų reiškiniu? Kodėl būtina pranešti apie neapykantos nusikaltimus LGBT žmonių atžvilgiu? Kuo naudingi LGBT jautrumo mokymai policijos pareigūnams? Kodėl svarbu, kad policijos pajėgose būtų atvirai apie savo seksualinę orientacijąnir lytinę tapatybę kalbančių policijos pareigūnų? Kodėl svarbu dalintis gerąja patirtimi kovojant su neapykantos nusikaltimais?
Šie ir kiti klausimai buvo aptarti diskusijoje su Stokholmo policijos Demokratijos ir neapykantos nusikaltimų skyriuje tarnaujančiais policijos pareigūnais bei Lietuvos policijos mokyklos atstovais.
Stokholmo policijos atstovai taip pat pasidalino gerąja patirtimi tiriant neapykantos nusikaltimus, teikiant paramą nukentėjusiems nuo neapykantos nusikaltimų seksualinės orientacijos ir (ar) lytinės tapatybės pagrindu, vedant mokymus Lietuvos policijos pareigūnams bei saugant Stokholmo „Pride“ eitynių dalyvius.
FELGBTI
42 metų Sonia kreipėsi pagalbos į LGBTI asociaciją, kuri padėjo jai nustatyti, kad ji patiria priekabiavimą darbe dėl savo seksualinės orientacijos. Asociacija rekomendavo jai paskambinti Madrido policijos Įvairovės valdymo skyriui, kuris glaudžiai bendradarbiauja su pažeidžiamomis grupėmis ir turi 29 pareigūnus, besispecializuojančius neapykantos nusikaltimuose; tuose, kuriuose auka pasirinkta dėl kilmės, rasės, religijos, ideologijos, seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės.
Iš pradžių Sonia net negalėjo apie tai kalbėti, tačiau remiama šio policijos padalinio ji pagaliau padavė įmonę, kurioje dirbo, ir kelius buvusius kolegas į teismą. „Jie mane įveikė. Aš nustojau valgyti, negalėjau miegoti ir visada buvau liūdna. Aš net galvojau apie savižudybę“, – prisimena ji.
Proceso metu Sonia gavo teisines konsultacijas ir psichologinę paramą: „Už mano bylą atsakingas policijos pareigūnas vis dar skambina man kiekvieną savaitę, kad išsiaiškintų, kaip man sekasi. Jie paskatino mane eiti toliau“, – sako Sonia.
Ji vis dar laukia teismo sprendimo, tačiau jau rado kitą darbą ir ši istorija leido jai atviriau kalbėti apie savo seksualinę orientaciją.